Kur slypi ekonomika?
 
2012 m. spalio 12 d.
 

Aušra Maldeikienė

Prievarta dešimtis kart išklausius jau nuo sovietinių laikų garsaus propagandisto, tiesą sakant, sapalionių apie mums esą nieko nekainuosiančias atomines elektrines bei dar papildomus pusę milijardo kasmet, kuriuos anas statytojas duosiąs, matyt, už tyrą malonumą statyti ir dovanoti, apsisprendžiau balsuoti PRIEŠ. Tai viešai pasakiusi sulaukiau ganėtinai savotiškos kritikos. Esą ekonomistei taip mąstyti nevalia, nes esą privalu remtis ekonominiais argumentais.

Bet kas yra tie ekonominiai argumentai? Daugelio galvose ekonomika — tai kažkokie abstraktūs skaičiai. Taip mąstant net ir reklaminiame klipuke paminėti 18 centų ar tas anapusinis šnekuolių pusė milijardo, kuris kasmet pasieksiąs biudžetą, matyt, yra ekonomika. Na dar ekonomika, matyt, yra kažkas apie „protingų" ir „tikrų" patriotų, kuriems laisvė neturi kainos (tiesa, istorija rodo, kad dėl laisvės savo gyvybes pakloja tie, kurie gražiai nekalba), interesus.

Vis dėlto net vyraujančioje ekonomikos sampratoje, kur savanaudiškumas radikaliai atsiejamas nuo kultūros, pastarąją suvokiant kaip absoliučiai nesusijusią su ekonomika, esminis teiginys išlieka labai aiškus: viskas turi kainą. Ir būtent ši mintis formuoja bazinę ekonomikos sampratą — alternatyviųjų sąnaudų sąvoką, kuri apibrėžia ekonominių gėrybių visumą, kurią būtų galima įsigyti, jei lėšos nebūtų išleistos pasirinktoms prekėms, paslaugoms ar kitiems tikslams. Alternatyviosios sąnaudos gali būti akivaizdžios, įvertinamos pinigine išraiška (konkretesniu atveju — investicijos pinigine išraiška), arba tam tikrais atvejais – tik numanomos, nusakomos sugaištamu laiku ar prarastomis galimybėmis. Taigi, kalbėti apie dalyką, kuris esą nieko nekainuos mokesčių mokėtojams, yra visiškai tas pats, kas sakyti, pavyzdžiui, kad Lietuvoje mokesčius moka tik asmenys neturintys elektros. Kitaip sakant, jau pati tokia išraiškos forma yra antiekonominė.

Kita vertus, idėjos šalininkai dabar labai noriai dėsto, kad laisvė (kažkodėl jų galvose suvokiama tik kaip laisvė NUO) yra aukščiau bet kokios kainos. Šiuo atveju turime tobulą antirinkinio (sovietinio) mąstymo vaizdelį — nesvarbu, kiek kainuos šalies elektrifikacija, be jos nebus komunizmo ir nugalėto storo kapitalisto. Ir kainavo ta elektrifikacija laisvę nuo ekonomikos, laisvę nuo privačios nuosavybės, laisvę nuo rinkos, o kaip galutinę išdavą ji kainavo kraujo upes Gulaguose ir bado išsunktus lavonus Ukrainos pakelėse. Sakysite per stipriai? Ne, per švelniai. Kai niekada neskaičiuoji, tiesiog negerbi kitų gyvenimo, jų darbo ir jų nuosavybės. Kai koks veikėjas aiškina, kad elektra kainuos 18 centų, bet po kelių dienų jau kalba, kad jis asmeniškai už galimybę būti nepriklausomu sutinka mokėti už elektrą ir 50 centų, tai kyla klausimas, ar tas sekmadieniais pasakas sekantis (čia irgi labai švelniai apie „lojaliu sovietu" prisistatančio žmogaus sekmadienio popiečių kalbeles) pažįsta skaičius? Ar jis suvokia, kaip kintant šiems skaičiams, kinta ir žmonių gyvenimai? Ar bendrai, jis suvokia, kas yra privati nuosavybė, kas yra rinkos (o ne totalitarinės priespaudos) ekonomika? Ar pabrėždamas „aš" jis vis dėlto suvokia, kad be jo čia yra labai daug kitų, kurių gyvenimus ir neretai labai sunkiai uždirbamus pinigus taip pat privalu vertinti?

Taigi, ar suvokiame mes čia šitoje šalyje, kad kalbos apie nemokamus dalykus tereiškia kitokią, ne rinkos pagrindais organizuotą visuomenę? Ar tikrai jos norime?

Beje, tokia kalbėjimo logika, visur pabrėžiant tik naudą ir niekada nepasakant kainos (o tai, beje, ir yra ekonomika) parodo, kad 20 pastarųjų metų Lietuvoje neužteko suvokti net esminių rinkos ekonomikos momentų. Vis dar gyvename ir leidžiame savo politikams gyventi erdvėse, kur vienų teisės yra viskas, o kiti kuo toliau, tuo labiau klimpsta ar yra priverčiami palikti žaidimo lauką (emigruodami, pakeldami prieš save ranką, įklimpdami ilgametėse bevaisėse adekvačios veiklos paieškose). Paklausykime rinkiminių batalijų — ten visi lyg nepabaigiama šnekuolių armija tik žada ir žada duoti, ir NIEKAS nepasako, kas mokės už tas visas gėrybes, kuriomis viliojami lengvatikiai.

Kita vertus, moderni ekonomikos ir kultūros sąsajų samprata klausimą išplečia gerokai toliau vien alternatyvių sąnaudų kategorijos. Kultūra ir interesai čia nėra priešpriešoje: interesai valdo žmonių veiksmus, tuo tarpu kultūra (tarkime, religijos forma) rodo esminę kryptį. Visai neatsitiktinai tokie „neskaičiuojantys" subjektai sunkiai apibrėžia politines ir religines savo pažiūras (kultūrinę dimensiją), tad pastarosios kinta sulig galios centrų postūmiais, tarsi tarp kito pabrėžiant, kad kaina (ar auka) yra niekis. Šiomis dienomis savo nemokamomis įžvalgomis apie nemokamas gėrybes varginęs Čekuolis, pavyzdžiui, Delfi konferencijoje atsakydamas į klausimą, kas stūmė knygnešių keliones nešant lietuvišką žodį per sieną, mestelėjo: „Knygnešiams tai buvo daugiau verslas". Jei dalis knygnešių ir gaudavo šimtaprocentinius pelnus, ką yra parodęs vienas pastarųjų metų istorinis tyrimas, tai nekeičia visos kultūrinės ir vertybinės tokio reiškinio prasmės, jei jau sugebi bent kiek artikuliuoti ne vien pinigines buvimo formas..

Rinkos ekonomikos kontekste iš viso kultūros kaip tam tikro vertybių ir prasminių struktūrų derinio būtina išgriebti pasitikėjimo dimensiją, kuri ir kuria šios sistemos laisvės pavidalus. Lietuvos ekonominį gyvenimą vis giliau žeidžia rinkos ekonomikos pamatų atmetimas. Ir kalbos apie esą geresnį buvusį gyvenimą „prie ruso", ir naujafrontininkų pseudosocialistiniai šūkiai, ir primityvi esą rinkos šalininkais prisistatančių veikėjų retorika, kurią tobula forma pateikia kliedesiai apie nieko nekainuojančius dalykus, yra tos pačios prigimties dalykai. Juos sieja netikėjimas žmonių gebėjimais suvokti savo laisvės pavidalus ir rinktis ne NUO, bet KĄ.

Kai šalies ekonominiame ir politiniame gyvenime diskusijas, padedančias atrasti priimtiną pasirinkimą, keičia galios centrų manipuliacijos ir pigi propaganda, pakertama pati laisvės (ir ekonominės laisvės taip pat) esmė. Tokios visuomenės aprašai įgyja vis labiau negatyvų pavidalą, ir tai galiausiai pakerta ir ekonominius, ir politinius valstybės augimo šaltinius.

Kai savęs klausiame, iš kur atsiranda galybė su sveiku protu ir logika susipykusių naujų judėjimų, politinių monstrų ir violetinių ponių, turime žinoti, kad juos gimdo nepasitikėjimas. Juos gimdo lėkšti pamokslininkai ir labai pavojingas tikėjimas, kad rinkos ekonomika gali funkcionuoti erdvėse, kuriose tikima, kad tamsi liaudis vis tiek yra tiek buka, kad jai tinka tik pigus protinis pašaras.

Atominė nėra joks laisvės pavidalas. Tai tik energijos generatorius. Beje, vienas iš daugelio. Pasitikėjimas yra laisvės atributas. Ir jei dėl atominės turime aukoti esminius buvimo pamatus, sakau ne. Balsuosiu PRIEŠ, nes negaliu tikėti, kad tie, kurie užperka tokias primityvias reklamėles ir tokia buka propaganda sugebės sukurti kokį nors vertą dėmesio dalyką.

Ir tai yra ekonominiai argumentai, jei jau kalbame ne apie kokią sovietinę, planinę, totalitarinę, etc., o apie man labai priimtiną rinkos ekonomiką.

 
 
Pasisakymai
Veidmainiaujate, Tomai. Kovojate su gudais, net tik isrjjioote, kova jau persikėlė į ekonomiką... Gal galite žmoniškai paaiškinti kodėl Lietuva gali statyti atominę, o štai Baltarusija - ne? Lietuva p
nieko čia baisaus, ne pmrais kartas kai populistai valdžioj. Mus stekena, o mes kaskart vis kažkaip išgyvenam. Pasimaitins liaudis tuščiais pažadais, pajus, kad sotumo trūksta ir vėl rinks kitus. Mana
Referendumas laimės, pirmyn
Referendumo organizatoriai yra penkta kolona siekianti ivaryti mus i putino glebi. Atseit kazkas nupirks zeme ir issives..., o lietuviai netures ant ko vaikscioti... nepasiduokite absurdui
Referendumas reikalingas seimo narių(bei jų padėjėjų)skaičiui mažinti iki 91.Tai leistų sutaupytas lėšas išmokėti pensininkams.Labai prabangiai seimūnai gyvena mūsų mokėtojų pinigais.Neužjaučia vargšų
Šiame puslapyje mane stebina, kad darote nuorodą į Komunistus (Social Demokratus), neva jie "Jau prisideda" kažkuo prie referendumų. Nors žinome, kad - ne. Naikinkite ją.
Socialdemokratai nusispjovė į savo principus pasikeldami sau atlyginimus dar net negražinę įsiskolinimo pensininkams.Taip pat ir į liaudį norinčia rengti referendumą.
Kol balsuosim už partinius sąrašus Lietuvoje nebus demokratijos o tik išsigimusi korumpuotų mafijozų partokratija.Lietuvai labai reikėtų Maidano tipo kontrolės.Partijos turi išsilaikyti iš narių mokes
Referendumą reikėtų skelbti dėl seimunų,VRK,Konstitucinio teismo narių ir savivaldybes tik tiesiogiai.Seime užtenka tik 71 seimuno nes į posėdžius jų ir tiek retai kada susirenka.
Vienintelis būdas apsaugoti Lietuva nuo Graikijos ateities - uždrausti jos žemės pardavimą už bet kokias skolas užsieniečiams, o būtent užsienio bankams.
Naujienų prenumerata
Noriu gauti uzreferenduma.lt naujienas el. paštu: