Referendumo rezultatų neigimas – kelias į niekur
 
2013 m. balandžio 09 d.
 

Bronius A.Rasimas, energetikos mokslinio žurnalo „Energijos erdvė“ redaktorius
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Šių metų vasaris buvo aktyvių diskusijų energetikos perspektyvos temomis mėnuo – įvyko net keturios konferencijos*. Nors visose konferencijose jautėsi nenoras aptarinėti praėjusio referendumo dėl atominės elektrinės, vis tik pora lektorių tiesmukai gynė Visagino AE projektą. Visagino AE „statytojų“ argumentai atrodo lyg ir paprasti – jeigu Lietuva turėtų branduolinę jėgainę Visagine, nei rusai, nei baltarusiai savo jėgainių nestatytų, o jei ir statytų – patirtų daug nuostolių. Taigi siūloma lenktyniauti su Rusija, nors akivaizdu, kad nei ekonominiai, nei techniniai, nei diplomatiniai abiejų varžovų resursai net nėra palyginami. Negalima kaltinti ir mūsų pragmatikų kaimynų – latvių ir estų, vaidinančių nustebusius, kad mes delsiame su savo „atominiu“ projektu. Latvija ir Estija, turėdamos teigiamus savo šalių energetinius balansus, iš tiesų nelabai nori prisidėti prie atominio projekto kūrimo, kol nėra aišku, ar šis projektas tikrai yra komerciškai patrauklus. O komercinį patrauklumą suprasti ir objektyviai įvertinti galima tik atlikus projektavimo darbus maždaug už 800-900 mln. litų.

Tuo tarpu Rusijai komerciniai reikalai – nė motais, jie turi kitą strategija. Jie nuosekliai ant Lietuvos žemėlapio piešia savo energetines trasas, bei tyliai derasi su Europos Sąjunga dėl BRELL sutarties pratesimo bent jau iki 2030 metų. Visa tai reikštų, kad mūsų elektros energetinės sistemos sinchronizacija su kontinentinės ES sistema taip pat būtų atidedama.

Nors derybos jau vyksta Briuselyje, deja ten Lietuvos atstovų nėra, kaip nėra ir jokių oficialių protestų, notų dėl šalia Lietuvos sienų planuojamų statyti branduolinių jėgainių. Kita vertus, Rosatom atstovai jau slaptai lankosi pas aukštus Lietuvos pareigūnus, matomai bandydami išsiaiškinti naujosios vyriausybės poziciją dėl Baltijsko AE būsimos elektros energijos tranzito per Lietuvos teritoriją, domisi BRELL sutarties išsaugojimo galimybėmis, Kruonio hidroelektrinės panaudojimu saviems tikslams, o gal net siūlosi perimti Visagino AE projektą. Pagal anksčiau spaudoje pasirodžiusias žinutes pasiūlymų gali būti įvairių, pavyzdžiui, statyti Visagine paruoštoje statybų aikštelėje rusiško tipo reaktorių, tokio tipo, kaip ir planuojami statyti Karaliaučiuje ir Baltarusijoje bei įgyvendinti taip pavadintą „Tripolio“ projektą, kur tie patys specialistai diegia kartotinius projektus visose trijose šalyse. Žiniasklaidoje buvo svarstoma net perimti visą Ignalinos AE teritoriją, kompensuojant tą praradimą kita teritorija galimai iš Baltarusijos. Pastarasis tariamas pasiūlymas gal ir būtų patrauklus, jei jie pasiimtų ir visas branduolinio kuro atliekas ir nebūtų statomos Astravo ir Baltijsko AE. Vis tik, ko gero, realiausia Rosatom lankymosi mūsų šalyje legenda yra bet kokia kaina įkalbėti Lietuvą pačiai statyti Visagino AE, juk jiems reikia pigiausiu keliu atstatyti trūkstamą grandį (uždarytą Ignalinos AE) savo Šiaurės vakarų elektros energetinėje sistemoje. Taip tvirtinti galima todėl, nes kai buvusi vyriausybė aktyviai ruošė visus planus statyti Visagino AE, Rosatom tylėjo, o dabar, po tautos referendumo, Rosatom pradeda lyg ir atvirą agitaciją.

Informacija apie numanomus energetinius Rusijos interesus Lietuvoje nėra nauja. Stebina tai, kad mūsų politikai, užuot aktyviai dirbę Briuselyje, apsiriboja tik, ko gero, studentų paruoštų komentarų publikavimu interneto portaluose. Akivaizdu, kad be Lietuvos infrastruktūros Baltijsko AE net negalėtų veikti, tačiau Lietuva, lyg ir turėdama derybinių privalumų, iki šiol neturi tvirtų susitarimų su Latvija, Estija bei Europos Sąjunga. Tai gerokai apsunkina situaciją, nes, kaip rodo NUKEM (kaip galutinai paaiškėjo – NUKEM yra Rosatom dukterinė įmonė) pavyzdžiai, rusų lobizmas Briuselyje yra labai aktyvus, tad akivaizdūs bei realistiški Lietuvos (o kartu ir visų Baltijos šalių) poreikiai gali būti beatodairiškai iškreipti

Konferencijose specialistai pakankamai išsamiai nagrinėjo visus galimus energetinės perspektyvos scenarijus. Pirmiausiai buvo pabrėžta, kad norint sukurti stabilią energijos rinką, reikia jungtis visoms trims Baltijos šalims, su tolimesne perspektyva įsilieti į ES atvirą elektros energijos rinką. Tokiu atveju optimistiškiausia ir realiausia perspektyva būtų atviros Šiaurės šalių ir Baltijos šalių elektros energijos rinkos sukūrimas. Tai pilnai įmanoma įvykdyti iki 2016 m., įrengus elektros jungtis su Švedija ir Lenkija (2015 m. gruodis), taip pat jau 2014 m. įrengus antrąją elektros energijos Estija – Suomija jungtį. Beje, Latvija į Baltijos šalių rinką žada įsijungti jau šių metų liepos mėnesį. Nerimą galėtų kelti ir tai, kad vidinių Latvijos ir Estijos jungčių pralaidumas šiuo metu yra vis dar nepakankamas, o derybos tarp Latvijos ir Estijos vis dar vyksta vangiai. Tačiau matomai šalys bus priverstos susitarti, nes pradėjus funkcionuoti Nord-Balt jungčiai jos abi galėtų patirti nuostolių.

2012 m. Baltijos šalių energijos poreikis buvo 4,5 GW, o tarpsisteminiai pralaidumai tik 3 GW. Padėjus funkcionuoti 2016 m. minėtai rinkai ir veikiant visoms energetinėms jungtims, tarpsisteminiai pralaidumai būtų 4,8 GW, o Baltijos šalių elektros energijos poreikis būtų ne didesnis kaip 4,9 GW. Taigi elektros energijos prekybai būtų sudarytos pakankamai palankios sąlygos.

Valstietiška patirtis moko – nedėk visų turimų kiaušinių į vieną pintinę, nes jei duš, tai visi. Tą galima pasakyti ir apie prigesusį Visagino AE projektą, t.y. vieno galingo generatoriaus įrengimą. Bet juk kuo daugiau įrengtų decentralizuotų energijos generavimo šaltinių, tuo didesnis energetinis saugumas. Tą minėtose konferencijose pabrėžė tiek vietiniai, tiek užsienio specialistai. Net ir vertinant pagal investicijas vienam projektuojamos jėgainės kilovatui, branduolinė energetika pralošia dėl projekto įgyvendinimo trukmės ir pastovių darbo vietų sukūrimo. Kad branduolinė energetika yra nekonkurencinga, nustatė ir Anglijos valdžia, tačiau įvertinę savo pramoninį ir ekonominį potencialą jie atvirai nutarė, kad esant būtinumui ją rems, panašiai kaip atsinaujinančią energetiką.

Kita vertus, tiek akmens anglį ar skalūnus naudojančių jėgainių jau niekas negalvoja atsisakyti, nes surastos naujos technologijos, leidžiančios ženkliai sumažinti jų CO2 emisiją. Tuo tarpu šio tipo jėgainės turi nenuginčijamų privalumų – jų degimo kameras lengva pritaikyti tiek akmens anglies, tiek durpių, tiek biokuro ar šiaudų granulių ir kitų panašių komponentų, jų mišinių, panaudojimui. Tai labai svarbus argumentas, nes kuro diversifikavimas yra taip pat energetinio saugumo stiprinimas. Lietuvai, turinčiai pakankamus biokuro resursus, taip pat labiau apsimoka statyti kogeneracines jėgaines, gaminančias tiek elektrą, tiek šilumą ir naudojančias biokurą ar net kitas panašias kuro rūšis (priklausomai, koks kuras tuo metu bus pigiausias). Kogeneracinė jėgainė pastatoma per 3-4 metus, tuo tarpu branduolinė jėgainė – per 10-12 ar net daugiau metų. Siūloma didžiausiuose Lietuvos miestuose, turinčiuose gerus centralizuoto šilumos tiekimo tinklus, pastatyti apie 10 kogeneracinių jėgainių, naudojančių įvairų biokurą bei gaminančių tiek šilumą, tiek elektrą. O turimomis žiniomis, Latvija jau planuoja statyti modernią akmens anglimi kūrenamą kogeneracinę jėgainę, su galimais kuro diversifikavimo modeliais – tai naujo energetinio mastymo pavyzdys.

Vasaros metu (vienas iš variantų) elektros energijos poreikius pilnai galėtų patenkinti 9-tasis (naujasis) Lietuvos elektrinės Elektrėnuose blokas, juolab, kad tuoj pradės veikti (2014 m. pabaigoje) suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas – dar viena galimybė užtikrinti šalies energetinį saugumą. Yra daug argumentų „už“, kodėl SGD terminalas statomas Lietuvoje. Pirmiausia dėl sunaudojamų dujų kiekių: Lietuvoje – 3,4 mlrd. m3, Latvijoje – 1,6 mlrd. m3, Estijoje – 0,6 mlrd. m3. Taigi esame didžiausi dujų vartotojai tarp trijų Baltijos šalių. Antra – tik Klaipėdos uostas yra visiškai neužšąlantis, ko negalima tvirtinti apie šiauriau esančius uostus,ir trečia – Lietuvos dujotiekių darbinis slėgis didesnis nei Latvijoje ir Estijoje, kas sudaro palankias sąlygas tiekti dujas į kitas Baltijos šalis. Planuojamas SGD terminalo pajėgumas būtų 4 mlrd. m3, arba 11 mln. m3 per dieną, taigi tvirtinti, kad terminalo galia per didelė taip pat nėra pagrindo. Nors čia ką tik išdėstyti argumentai yra svarūs, vis tik dar nesutariama, kad minėtas terminalas taptų regioniniu. Kita vertus labai svarbu sujungti Lietuvos dujotiekio vamzdžius su Lenkija, tai yra įrengti dujotakį, jungiantį Vilnių su Varšuva. Taigi ateities energetikoje gamtinės dujos taip pat išliks, problema yra tik teisingas kainų sureguliavimas (kuris ir atsiras, naudojant energetikoje įvairias kuro rūšis).

Dar dvi svarbios temos buvo plačiai aptartos vasario mėnesio energetinėse konferencijose – atsinaujinanti energetika ir energijos naudojimo efektyvumas. Nenorėdamas plačiai aptarinėti šių temų, pateiksiu UAB „Aconitum“, įsikūrusios Kauno ekonominėje zonoje, prisistatymo fragmentą. Įmonė 70 proc. reikiamos gamybai energijos pasigamina pati, naudodama atsinaujinančius energijos šaltinius, arba sutaupanti energiją naudodama antrinį šilumos panaudojimą. Paklausus, ar sunku buvo visa tai įdiegti, įmonės projektų vadovas L. Akramas atsakė, kad sunkiausia buvo įtikinti... projektuotojus, nes jų teigimu privaloma laikytis begalės normų, normatyvų! Gal čia ir glūdi mūsų visų energetinių „klajonių“ prasmė – matome tik normatyvus, kainas, o nematome esmės, kad atsinaujinanti energetika ateina!

Apie labai svarbią namų renovaciją minėtose konferencijose nebuvo daug diskutuojama, manant kad problema jau išspręsta, tačiau apie namų renovaciją keliais etapais (dalinę renovaciją, pvz., apšiltinant tik stogą ar šiaurines namo sienas, keičiant tik šilumos vamzdynus ar langus ir t.t.) kalbėti buvo vengiama, nors tokia dalinė namų renovacija yra atliekama visose kaimyninėse šalyse. Kita nepaliesta tema – kartu su renovacija diegiama ir atsinaujinančios energetikos įranga - šilumos siurbliai ir saulės kolektoriai karšto vandens ruošimui. Įtraukus tai į bendrą taikomų renovacijai nuolaidų sąrašą, daugiabučių namų renovacija taptų žymiai patrauklesnė.

Truputį nuvylė Lietuvos Energetikos instituto prezentacija. Buvo tikėtasi, kad bus pateikti mažiausiai keli šalies energetinio ūkio vystymosi scenarijai, ar kita profesionali ir aktuali informacija. Deja, buvo pateikta tik energijos naudojimo statistiniai daviniai, lengvai surandami atviruose interneto šaltiniuose. Taip pat stebino tai, kad nors ir yra premjero sudaryta speciali komisija energetikos perspektyvoms nagrinėti, mano žiniomis tik vienas minėtos komisijos narys epizodiškai dalyvavo viename iš čia aptartų renginių. Negi ir vėl – specialistai diskutuoja tarpusavyje viešai ir atvirai, o komisijos – slaptai ir uždarai?**

O dabar apie pinigus. Aptartiems būtiniems ir užtikrinantiems energetinį saugumą projektams įgyvendinti prireiks apie 5 mlrd. litų. Dalį investicijų (ypač šilumos ūkio) galėtų dengti privatus kapitalas, ar net ES fondai. Kadangi tai greitai įgyvendinami (iki 5 metų) projektai, galimas ir bankų finansavimas. Taigi, optimistiškai mąstant, Lietuva pajėgi visa tai įgyvendinti. Bet jei bus bandoma prie visų šių būtinų projektų pridėti dar ir ilgalaikį Visagino AE projektą, tik pseudoekonomistai galėtų tvirtinti, jog Lietuvos ekonominis potencialas tą patems.


-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------


* 1. Energetikos ministerijos apvalaus stalo diskusija „Užbaigiant ES vidaus rinkos kūrimą iki 2014 metų – Lietuvos atvejis“ vyko 2013 m. vasario 7 d.

   2. Žurnalo „Valstybė“ konferencija „Lietuvos ekonomika 2013“ vyko 2013 m. vasario mėn. 14 d.

   3. „Verslo žinių“ ir AB „Lesto“ konferencija „Energetinio efektyvumo sprendimai – kelias verslo konkurencingumui“ vyko 2013 m. vasario 19 d.

   4. Advokatų bendrijos „Glimstedt“ konferencija „Naujoji Lietuvos energetikos strategija – interesų konfliktai ir jų sprendimai“ vyko 2013 m. vasario        mėn. 22 d.

** Vis tik atviros diskusijos prasidėjo – 2013 m. kovo 14 d. Energetikos ministras susitiko su atsinaujinančios energetikos asociacijų atstovais, VU ir KTU mokslininkais ir studentais.

 
 
Pasisakymai
Veidmainiaujate, Tomai. Kovojate su gudais, net tik isrjjioote, kova jau persikėlė į ekonomiką... Gal galite žmoniškai paaiškinti kodėl Lietuva gali statyti atominę, o štai Baltarusija - ne? Lietuva p
nieko čia baisaus, ne pmrais kartas kai populistai valdžioj. Mus stekena, o mes kaskart vis kažkaip išgyvenam. Pasimaitins liaudis tuščiais pažadais, pajus, kad sotumo trūksta ir vėl rinks kitus. Mana
Referendumas laimės, pirmyn
Referendumo organizatoriai yra penkta kolona siekianti ivaryti mus i putino glebi. Atseit kazkas nupirks zeme ir issives..., o lietuviai netures ant ko vaikscioti... nepasiduokite absurdui
Referendumas reikalingas seimo narių(bei jų padėjėjų)skaičiui mažinti iki 91.Tai leistų sutaupytas lėšas išmokėti pensininkams.Labai prabangiai seimūnai gyvena mūsų mokėtojų pinigais.Neužjaučia vargšų
Šiame puslapyje mane stebina, kad darote nuorodą į Komunistus (Social Demokratus), neva jie "Jau prisideda" kažkuo prie referendumų. Nors žinome, kad - ne. Naikinkite ją.
Socialdemokratai nusispjovė į savo principus pasikeldami sau atlyginimus dar net negražinę įsiskolinimo pensininkams.Taip pat ir į liaudį norinčia rengti referendumą.
Kol balsuosim už partinius sąrašus Lietuvoje nebus demokratijos o tik išsigimusi korumpuotų mafijozų partokratija.Lietuvai labai reikėtų Maidano tipo kontrolės.Partijos turi išsilaikyti iš narių mokes
Referendumą reikėtų skelbti dėl seimunų,VRK,Konstitucinio teismo narių ir savivaldybes tik tiesiogiai.Seime užtenka tik 71 seimuno nes į posėdžius jų ir tiek retai kada susirenka.
Vienintelis būdas apsaugoti Lietuva nuo Graikijos ateities - uždrausti jos žemės pardavimą už bet kokias skolas užsieniečiams, o būtent užsienio bankams.
Naujienų prenumerata
Noriu gauti uzreferenduma.lt naujienas el. paštu: