Lietuvoje privačiai viešėjęs Norvegijos parlamento narys Per Olaf Lundteigen: lietuviai vis dar nesijaučia savo šalies šeimininkais
 
2014 m. sausio 17 d.
 

2013 metų pabaiga, Oslas. Norvegijos parlamento narys Per Olaf Lundteigen žymi užrašų knygutėje savo pirmąją užsienio kelionę 2014 metais, vos kelios dienos po Naujųjų šventės. Visad darbštus parlamentaras negailės atostogų, savaitgalio ir keliaus į Lietuvą darbinio vizito. Tačiau jis vyks ne į Lietuvos Seimą. Jis prašo manęs padėti susitikti su paprastais žmonėmis – mieste ir kaime, darbininkais, jaunimu. Ji domina ne oficialios kalbos ir išorinis svetingumas. Daug kadencijų dirbęs Norvegijos parlamente, Socialinių reikalų komiteto narys nuoširdžiai nori suprasti, kodėl lietuviai pasirinko jo šalį ir masiškai su šeimomis bėga iš savo šalies. Norvegija tapo pagrindiniu lietuvių emigrantų tikslu ir baigia nukonkuruoti Didžiąją Britaniją. Kodėl jie neretai sutinka dirbti vergiškomis sąlygomis, tuo tarpu oficiali informacija, kuri pasiekia norvegus iš Lietuvos, kad mes esame sėkminga šalis, Baltijos tigras, darome geras reformas, mūsų Prezidentė rūpinasi Ukrainos reikalais... Kartu su parlamentaru keliauja patarėja, žmona ir Odd Haldgeir Larsen, didžiausios Norvegijos profsąjungos „Fagforbundet“ pirmininko pavaduotojas. Vizitas prasisdeda Norvegijos ambsadoje Lietuvoje, kur svečiams pateikiama bazinė informacija apie mūsų šalį, surengiami keli susitikimai su mokslininkais, profsąjungomis bei verslininkais.

Emigracijos šaknys ir vaisiai

Mūsų šalies pareigūnai, įvairių partijų vadovai sutaria, kad Skandinavija yra tas regionas, kuris turi būti mums pavyzdžiu. Kairiesiems Skandinavijos šalys yra realiai veikiančio socializmo pavyzdys, dešiniesiems malonu, kad laisva rinka, konkurencingumas gali būti suderinamas su stiprios valstybės idėja. Tuo tarpu mes Lietuvoje turime europietiškus įstatymus, daugiau ar mažiau nepriklausomus teismus, mūsų žiniasklaida nepriklauso vienam savininkui ir nėra tiesiogiai pavaldi politinei valdžiai, iš sovietinės sistemos paveldėjome nemenką socialinių paslaugų skaičių, bet yra esminis Lietuvos visuomenės skirtumas nuo Vakarų, kuris neleidžia padaryti kokybinio šuolio. Ir tai ne investicijų stoka, kaip mėgsta pastebėti vien rinką matantys politikai. Lietuvos visuomenė vis dar yra valdoma ir nemoka valdyti savęs. Įvairius interesus atstovaujančios organizacijos – ypač atstovaujančios darbuotojams  – yra neskaitlingos ir silpnos. Paradoksalu, bet stipriausia Lietuvos pilietinės visuomenės grandis – tai emigrantų socialinis tinklas. Jauni žmonės baigdami mokyklą turi daugiau ryšių, pažinčių, pasiūlymų Londone ar Osle, nei Lietuvoje. Tai rodo ir mokslininkų tyrimai, kurios norvegų svečiams pristatė Socialinių tyrimų instuto atstovas Karolis Žibas – jei anksčiau žmonės išvykdavo išskirtinai dėl ekonominių priežasčių, tai šiandien vykstama dėl kitų priežasčių. Plačiau apie Per Olaf bendravimą su mokslininkais ir Lietuvoje profesinėmis sąjungomis skaitykite žurnalistės Ramūnės Motiejūnaitės-Pekkinen straipsnyje.

Komunizmo šmėkla stumia link laukinio kapitalizmo

Jauna parlamentaro patarėja, keliaujanti kartu Cathrine Amundsen – „skirtumai tarp žmonių jūsų šalyje tiesiog rėžia akį.“ Per dvidešimt metų vieni pasiekė fantastiškų aukštumų, uždirbo milijonus, o kiti – vis dar negali ištrukti iš skurdo gniaužtų, nors turi išsilavinimą, norą dirbti ir bet kurioje kitoje šalyje puikiai prisitaiko. Tam tikra prasme valstybė yra patinėje situacijoje – lietuvis gali, bet nenori dirbti savo šalyje, smulkus verslininkas nori, bet negali mokėti daugiau savo darbuotojui, o valstybė nežino kaip jiems padėti. Susidaro įspūdis, kad laukiama naujos kartos, kad dabartinė karta jau pasmerkta ir verslo, ir valdžios. Tačiau būtent toks požiūris sukuria dar didesnes problemas. Valstybė negali toleruoti vis didėjančio atotrūkio. Tai tikrai ne skandinaviška. Skandinavijos politinio modelio esmė – turtingo atotrūkis nuo mažiausiai uždirbančio mažinamas politinėmis priemonėmis. Tai vertybė, kuri leido mums pasiekti tokių aukštumų. Anot jos, atrodo, komunizmo šmėkla vis dar nulemia jūsų politinius sprendimus ir neleidžia stabdyti laukinės rinkos savivaliavimo. Pažinę sovietinės sistemos neigiamas pasekmes, jūs vis dar kovojate prieš ją, nors iš tikrųjų kuriate kitą baisų kraštutinumą – amerikeitiško tipo laukinį kapitalizmą.

Kelionė į Ignaliną – Skandinavijos link

Pirmasis Per Olaf Lundteigen ir jo komandos kelionės tikslas – Ignalina. Tarp visų Lietuvos savivaldybių čia daugiausia Skandinavijos ir mažiausiai – JAV. Šiemet Lietuvos Prezidento rinkimuose dalyvausiantis krašto šeimininkas meras Bronis Ropė pristato svečiui Ignalinos savivaldos sprendimus, kurie dažnai smarkiai kertasi su Vilniaus ir Briuselio norais. Pasitikėjimas meru ir jo komanda reiškiamas per rinkimus – milžiniškas. Maksimali sprendimų ir socialinių paslaugų decentralizacija – tai išskirtinis Ignalinos rajono bruožas. Jei trūksta pinigų – bendruomenės sprendžia kaip taupyti, net jei iš Vilniaus atkeliauja paliepimas uždaryti kaimo mokyklą ar nutraukti kokios nors paslaugos finansavimą. Savivaldos funkcijas Ignalina atlieka nepriekaištingai – čia sukurtas masinės namų renovacijos modelis, kuris gina gyventojų, o ne bankų interesus. Renovacija vykdoma kolektyviai, pagrindinė atsakomybė tenka ne buto savininkams, kaip to norėjo konservatoriai ir liberalai, o savivaldybei. Būtent tai primena Skandinaviją. Čia, be to, mažiausios komunalinių paslaugų kainos, nes netikima garsiojo sostinės mero ir dalies Vilniaus ir Briuselio valdininkijos mitais apie privatizacijos „naudą“. Ir tai Skandinaviška: jei bendruomenė susitvarko pati su savo turtais ir įmonėmis – kam jas privatizuoti ir atiduoti pelną pašaliniams? Tačiau iš Ignalinos mero pozicijos nesukurti Skandinavijos Lietuvoje. Aukštai sėdinčių valdininkų ir silpnų politikų dėka esame smarkiai besicentralizuojanti šalis, uždarome mokyklas ir kultūros centrus rajonuose, išparduodame visuomeninį turtą, mokame išmokas ūkininkams už tai, kad tie nedirbtų žemės, aklai vykdome vis labiau tarptautinėms korporacijoms tarnaujančio Briuselio nurodymus. Ignalinos merui seniai laikas imtis valstybės lygio problemų. 

Bendradarbiavimas tarp partijų sprendžiant Lietuvos emigracijos problemą

Per Olaf Lundteigen Ignalinoje taip pat susitiko su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovu Ramūno Karbauskiu. Svečio atstovaujama Norvegijos Centro (kitaip dar vadinama Žaliųjų) partija jau kelis metus bendradarbiauja su LVŽS. Tai – ideologiškai giminingos partijos, aktyviai siekiančios panašių tikslų savo šalyse. Ramūnas Karbauskis pasakojo svečiui apie svarbiausią sąjungos keliamą tikslą – iškelti švietimo ir kultūros politiką iš podukros pozicijos į pirmojo valstybės prioriteto lygį. Jei norime, kad dabartiniai vaikai suaugę norėtų dirbti, imtis verslo ir kurti šeimas Lietuvoje, turime keisti jų mąstymą, turime formuoti pozityvų požiūrį į save ir savo aplinką, o tai reiškia, kad reikia labai daug investuoti į švietimą. Net jei šiek tiek pataupytume ir neklotume tiek daug naujų greitkelių – žmonės, atsakingi už ateities kartos ugdymą, turi gyventi oriai. Per Olaf Lundteigen pabrėžė, kad Norvegijos Centro partija laikosi panašios nuomonės ir visoje Norvegijoje stengiasi gaivinti kultūrinį bendruomenių gyvenimą, neleidžia kitoms politinėms jėgoms sutelkti dėmesį tik sostinės reikalams. Tačiau Per Olaf Lundteigen pabrėžė, kad bet kokio provincijos kultūrinio gyvenimo pagrindas – ekonominis žmogaus savarankiškumas. Kaip ir Lietuvoje, žmonės Skandinavijoje bėga iš provincijos į miestus, dažniausiai todėl, kad negali išgyventi iš darbo pajamų. Todėl Centro partijos tikslas – sudaryti kuo palankesnes sąlygas žemdirbiams gauti pajamas gaminant sveiką ir natūralų maistą. Būtent gamintojo ūkininko, gyvenančio su savo šeima kaime, pavyzdys – tai vienintelis kelias stabdyti Norvegijos kaimo gyventojų mažėjimą. Parlamentaras savo pažiūras gina ir savo pavyzdžiu – pats turi nemažą gyvulių bandą ir kartu su žmona bei sūnumis ūkininkauja.

Referendumas dėl žemės – unikalus šansas ištaisyti klaidas

Paskutinis parlamentaro kelionės sustojimas – atokus Zarasų rajono Samanių kaimas. Mus priima Gintario Petrėno šeima. Darbštūs ūkininkai rodo galvijų bandą, ūkį, paruošia lietuvišką vakarienę ir pasakoja apie gyvenimą. Per Olaf domina viskas – kaip pasikeitė Lietuvos ūkininkų gyvenimas po stojimo ES, kaip veikia išmokos, kokios šeimos pajamos, kokie santykiai su produkcijos perdirbėjais, ar turi sunkumų perkant žemę ir t.t.

Apsilankyti Gintario šeimoje pasiūliau ne atsitiktinai. Būtent šis kuklus Zarasų rajono gyventojas, penkių vaikų tėvas, buvo vienas iš garsaus Zarasų rajono bado streiko organizatorių, kai švietimo ministerija kartu su rajono valdžia bandė uždaryti kelias kaimo mokyklas. Prireikė kone dešimtmečio ir milžiniškų tokių Lietuvos provincijos žmonių kaip Gintaris pastangų, kad masinis kaimo mokyklų uždarymas kiek sustotų, o Vyriausybė skirtų kaimo kultūros židiniams bent minimaliai dėmesio. Gintaris taip pat savo pavyzdžiu rodo kaip naudoti apleistą žemę – jo nauja mėsinių karvių ir bulių banda ganosi laisvėje, net žiemą, maitinasi natūralia žole, nors tarp ūkininkų vyrauja industrinės Europos diktuojama „mada“ didinti fermas, maitinti karves dirbtiniais pašarais su GMO.

Paklaustas apie Europos Sąjungos įtaką jo šeimos gerovei, Gintaris atsako – situacija prieš ir po stojimo yra panaši. Smulkiam ūkininkui išgyventi sunku, bet Europos Sąjungos nereikia nei demonizuoti, nei idealizuoti. Daugybė klaidų buvo padaryta stojant į ES. Buvo mokami pinigai už tai, kad ūkininkai nedirbtų, o dabar sunku rasti norinčius ir galinčius gaminti produkciją. Labai daug apleistos žemės, bet ūkininkui nusipirkti žemės – beveik neįmanoma, o kai tik bus leista pirkti užsieniečiams situacija dar pablogės. Gintario šeima laukė kone dešimtmetį, kad galėtų šiek tiek padidinti savo dirbamos žemės plotą. Todėl Gintaris aktyviai remia referendumą dėl žemės pardavimo. Laisva konkurencija, bendra Europos rinka – gražiai skambantys žodžiai, kurie Lietuvos kaimui dažniausiai reiškia stambėjimą, emigraciją ir nedidelio šeimos ūkio išnykimą. Gintaris bando eiti prieš srovę.

Paklaustas apie lietuvių norą peržiūrėti susitarimą su ES dėl žemės pardavimo, Per Olaf Lundteigen komentuoja: Lietuviai turi pasirinkti, ar leisti valdyti savo šalies žemę užsienio įmonėms, ar imtis visų įmanomų priemonių, kad brangiausias turtas – derlinga žemė – priklausytų Lietuvos piliečiams. Užsieniečiui dėl žemės pardavimo viskas aišku, o mums?



Autorius
Tomas Tomilinas

 
 
   Nuotraukos
 
 
 
Pasisakymai
Veidmainiaujate, Tomai. Kovojate su gudais, net tik isrjjioote, kova jau persikėlė į ekonomiką... Gal galite žmoniškai paaiškinti kodėl Lietuva gali statyti atominę, o štai Baltarusija - ne? Lietuva p
nieko čia baisaus, ne pmrais kartas kai populistai valdžioj. Mus stekena, o mes kaskart vis kažkaip išgyvenam. Pasimaitins liaudis tuščiais pažadais, pajus, kad sotumo trūksta ir vėl rinks kitus. Mana
Referendumas laimės, pirmyn
Referendumo organizatoriai yra penkta kolona siekianti ivaryti mus i putino glebi. Atseit kazkas nupirks zeme ir issives..., o lietuviai netures ant ko vaikscioti... nepasiduokite absurdui
Referendumas reikalingas seimo narių(bei jų padėjėjų)skaičiui mažinti iki 91.Tai leistų sutaupytas lėšas išmokėti pensininkams.Labai prabangiai seimūnai gyvena mūsų mokėtojų pinigais.Neužjaučia vargšų
Šiame puslapyje mane stebina, kad darote nuorodą į Komunistus (Social Demokratus), neva jie "Jau prisideda" kažkuo prie referendumų. Nors žinome, kad - ne. Naikinkite ją.
Socialdemokratai nusispjovė į savo principus pasikeldami sau atlyginimus dar net negražinę įsiskolinimo pensininkams.Taip pat ir į liaudį norinčia rengti referendumą.
Kol balsuosim už partinius sąrašus Lietuvoje nebus demokratijos o tik išsigimusi korumpuotų mafijozų partokratija.Lietuvai labai reikėtų Maidano tipo kontrolės.Partijos turi išsilaikyti iš narių mokes
Referendumą reikėtų skelbti dėl seimunų,VRK,Konstitucinio teismo narių ir savivaldybes tik tiesiogiai.Seime užtenka tik 71 seimuno nes į posėdžius jų ir tiek retai kada susirenka.
Vienintelis būdas apsaugoti Lietuva nuo Graikijos ateities - uždrausti jos žemės pardavimą už bet kokias skolas užsieniečiams, o būtent užsienio bankams.
Naujienų prenumerata
Noriu gauti uzreferenduma.lt naujienas el. paštu: